Tššššš! Ar nebūtų nuostabu, jei vieną dieną metuose visi, įskaitant ir mane, užsičiauptų, mašinos ir mašinerija būtų išjungta, o buitiniai garsai užtylinti? Ir įvyktų toks absoliučios tylos šabatas. Tema, kuria kalbama GEROKAI per mažai yra triukšmo tarša. Mieste ji, nors ir nematoma, yra ant, tarp, virš mūsų. Jos efektas sveikatai yra galingas: triukšmas daro įtaką susikaupimui, streso lygiui, vaikų raidai, regai (ką?), širdžiai, ir, aišku, miegui. Guantaname vienas iš svarbių kankinimo, perlaužimo būdų buvo garsinė ataka.
Tyrimas su centrinio Paryžiaus triukšmais parodė, kad dėl to miestelėnas vidutiniškai praranda tris sveiko gyvenimo metus. Baisoka, nes absoliuti dauguma miesto garso yra tavo neužsakyta. Tu jo neprašai, bet tau jį duoda ir su kaupu. Kaimynai nusprendžia kiekvieną vėlų vakarą kalbėtis balkone, kad tik lango atsidarymas miegant nebūtų įmanomas. Šunininkams atrodo normalu pririšti augintinį šalia baro valandėlei, kad jis palotų, kviesdamas šeimininką ir dvasias. Ofisuose nubėgta daryti atviras erdves (ir man taip atrodė!) ir kolegos turi ieškoti užkaborių, kur galėtų susikaupti. Papildoma oda apsivilkusieji kažkur yra perskaitę, kad praplerpimas mocu per miestą yra didelis malonumas aplinkiniams, be to lygtais byloja apie falo dydį. Tyrimai rodo, kad dar niekas nepatyrė orgazmo, klausydamas svetimo motociklo. Dar žemesnė protinė grandis yra Nidoje, leidusi poilsio mieste vidaus degimo varikliu varomus tuktukus. Jie mane įkvėpė sugalvoti “garso radaro” idėją – viršyji decibelus prie mokyklos ar gyvenamųjų, bam – gauni sąskaitą apmokėjimui be sekundės delsimo.
Nathalie Harbe, menininkė, o menininkai visada turi geresnę klausą nei politikai, Londono bienalėje įkūrė savo “Tylos kambarį”, kuris kviečia bent 30 minučių atsiriboti nuo stimulų, reprezentacijų ir įsiveržiančio informacijos srauto. Kažkas siaubingai negerai, jei reikia tokių erdvių. Bet dar blogiau apie tai nediskutuoti. Mums visiems tikrai praverstų dažniau patylėti, atjungti triukšmą, užsidėti jį sugeriančias ausines.
Išgirskite apie tai detaliau iš New Yorkerio.
Tapyba: Mark Bryan
komentaras apie “Triukšmo tarša”