Nauja, svarbi tendencija, į kurią reikia atsukti savo veidą yra individualumo apmokestinimas. Esmė paprasta: jei paslaugų programėlės (Uber, Wolt) stengėsi unifikuoti skirtingų asmenų teikiamų paslaugų kokybę, tai naujos platformos, skirtos įkainoti žmonių ypatingumus, ima jaudinti būrius investitorių.
Bet prieš tai truputis teorijos. “Aistros ekonomikos” terminas (“Passion economy”) kadaise saldų pažadą, kad YouTube kūrėjai ir panašūs galės gyventi iš kelių šimtų fanų, sugrąžina į realybę — keli šimtai aistruolių gali išlaikyti itin siauros specializacijos praktikuotojus. Aistros ekonomika sako, kad jos monetizuojai yra prieinami visiems (nepririšti prie konkrečių kanalų). Jie mato savo inividualumą kaip privalumą. Jie yra itin skaitmenizuoti. Detaliai ir su grafikais — čia.
Mes jau puikiai pažįstami su Patreon, kur savo idėjas finansuotis gali kas tik nori, tačiau gerokai mažiau girdėjome apie Substack (apmokestinti naujienlaiškiai), labai ryškiai Lietuvoje startavusį Humans App, kuris dingo iš dėmesio lauko pasikeisdamas pavadinimą į Qoorio ir nusitaikydamas į perspektyvesnes rinkas, ar ne taip seniai iššovusį Cameo.
Cameo čia pats įdomiausias. Platforma ima D lygio žvaigždes (galvokite apie kai kuriuos “Tiger King” herojus), įkainoja jų žinučių įrašymo (video, audio, tekstas) paslaugas, nusiriekia 25% nuo alkanos žvaigždės pajamų ir giriasi nesveikais augimais. Žmonės iš filmų, sportų, serialų gali tau įrašyti trumpą norimą žinią ir gauti nedidelį (gyvas memas Chuck Norris kainuoja 300 dolerių) atlygį. O kai jį padaugini iš visų norinčiųjų, tai pavirsta gan nemenkais skaičiais. The New York Times domisi kaip individualumo monetizacija veikia ir ką uždirba dalyvaujantys.
Cameo įkūrėjai sako, kad D sąrašo žymūnas fanui gali būti mėgstamiausia persona. Kaina pasitraukia į antrą planą, kuomet lyg pageidavimų koncerte gali užsakyti žinutę iš tavo kadaise mėgtos 90-ųjų roko grupės vokalisto.
Mes, tuo tarpu, stebime naujas pailsusių įžymybių ir profesionalų įdarbinimo bangas. Jos atplukdo naujas galimybes užsidirbti ir ekstatišką auditoriją, pasiryžusią mokėti grašius už jiems patinkančiųjų vaizdinius pliūpsnius.
—
komentaras apie “Aistros ekonomika”