ŽURNALAS

Interviu LRT apie kūrybiškumą, kuklumą ir dukrai diegiamas vertybes

Gintarė Micevičiūtė iš LRT.lt mane pakalbino įvairiausiais klausimais, o aš pabandžiau į juos kuo įvairiau atsakyti. Publikuota 2020 sausį.

Dabar gana populiaru steigti vyriškumo, moteriškumo, verslumo mokyklas, o jūs atidarėte kūrybiškumo mokyklą. Kodėl jo reikia mokytis? Kuo jis gali būti naudingas tiems, kurie užsiima žemiška veikla, pavyzdžiui, buhalteriams ar chirurgams?

Kūrybingumas yra mąstymo būdas ir pasaulio matymo kampas. Arba regi galimybes, arba sienas ir neįveikiamas taisykles. Nebūtinai kūrybingumas yra menininkų reikalas, nebūtinai jį pritaikai tiesiogiai profesijoje, jis būtinas plačiausiame spektre atvejų, o ypač kai atsiduri naujose, netikėtose, neuniformiško mąstymo reikalaujančiose situacijose. Ši virtuali mokykla skirta mokytojams, moksleiviams ir tiems, kas nemano, kad jau viską žino. Jei chirurgas turi žingeidumo alkį, jam bus aktualu.

Kūrybingumo mokote moksleivius? Ar tai būdas išjudinti pasenusią švietimo sistemą?

Neturiu iliuzijų dėl revoliucijos edukacijoje. Politiniai ciklai yra per greiti esminiams pokyčiams įgyvendinti, tad niekas ir nesivargina. Net jei šiandien viską nugriautume, pirmos galimybės vertinti rastųsi ne anksčiau nei po dvylikos metų. Kokia valdžia norėtų, kad jos nuopelnus raškytų kiti? Kita vertus, tikiu, kad edukacija gali transformuotis pažingsniui. Mes norime praturtinti esamą mokyklos programą ir padėti mokytojams ją pateikti labiau įtraukiančiai, sudominančiai, šviežiai. Jei nuo to vaikai ims spalvingiau matyti disciplinas, kurios jiems privalomos, bus didelis pasiekimas. Kantrybės tam turime.

Nuo lapkričio 11 d. per LRT TELEVIZIJĄ vedate 10 minučių laidą „Kūrybingumo mokykla“. Pareklamuokite, kodėl turėtume ją žiūrėti?

Laida itin trumpa. Be to, joje mokome, kad kuomet į ką nors susikaupi, pasaulis tampa itin įdomus. O kūrybingumas juk — turiningos kelionės per pasaulio gėrybes palydovas. Noriu tikėti, kad mūsų laidos plečia akiratį. Mėgstantiems plėstis — pats tas.

Savo tinklapyje kalbėdamas apie daugybę savo veiklų rašote „Todėl klausimas „kaip spėjai?“ yra beprasmis, klausti reiktų: „kodėl tik tiek?“. Tai kuklumas ar perfekcionizmas? Kaip suvaldote sau keliamus lūkesčius ir standartus, neperdegate? Kaip ilsitės?

Žmogaus susireikšminimas man yra sunkiai suvokiama liga. Dar galiu pateisinti, jei nosis riestų didieji išradėjai, nors ir jie atliko žygdarbius tik todėl, kad prieš juos ar šalia buvo šimtai kitų nešusių juos atradimo link. Esame nesibaigiančios žinių, patirčių, jausmų estafetės dalyviai. Vieni iš septynių milijardų. Ar vien todėl, kad kažkas turi fotogenišką veidą, efektyviai įmeta į krepšį, sukūrė investicijų pritraukusį startuolį yra vertas pamesti kuklumą? Iš paukščio skrydžio tai atrodo apgailėtinai nesvarbu. Tą žinodamas, nesu linkęs sureikšminti to, ką nuveikiau. Žvelgiu iš subjektyvaus taško — ar aš žengiau žingsnį darydamas tą ar kitą projektą? Jei taip, trumpai sau paploju, ir judu tolyn. 

O apie poilsį turiu pasakyti, kad mokausi, sunkiai mokausi ilsėtis. Poilsis yra veikimas to, ko neveiki kasdien. Jei kasdien rašai, poilsis gali būti skaitymas, jei kalbi — tyla, jei naršai — betinklis rėžimas. Sunku save deprivuoti ilgesniam laikotarpiui. Džiaugiuosi, kad su šeima pamažu įsivedėme įprotį atsijungti nuo kasdieninių ritmų bent vienam žiemos mėnesiui. 

Aprašote knygas, filmus, muziką. Viską esate nuveikęs ir pats – parašęs knygą, sukūręs filmą, didžėjaujate. Kas jums visa tai – darbas, hobis, įkvėpimas?

Tik pavertęs juos darbu gali atsiduoti savo pomėgiams dienos metu. Dėka industrinio amžiaus užmauto darbinio aštuonių valandų apynasrio dažnas įdomiausius dalykus gyvenime tegali veikti pavargęs, išsieikvojęs, po darbų. Tas pats ir su vertingiausiais žmonėmis. Juos matome geriausiu atveju šiek tiek ryte ir nusmurgusiame vakare. Aš skatinu sabotuoti tokią formulę ir užklasines veiklas paversti šviesiausio meto okupantėmis. O dėl laiko su vertingiausiais — man dar tobulėti ir tobulėti.

Kai didžėjaujate, vadinatės „Miss America“. Ką reiškia šis slapyvardis?

Pažodžiui jis reiškia grožį ir amerikietiškas vertybes, būtent to, ko stokoju. Be to, man patiko jame užkoduotas nusivylimas: “Ką?! Vyras?!”.

Gal visgi turite nišinių pomėgių arba tokių, apie kuriuos garsiai nekalbate?

Apie viską, ką mėgstu, kalbu garsiai, juk nesidalijimas atradimais ir įkvėpimais skatina užkalkėjimą. Kas smagiausia, kad daugybė mano pomėgių dar tik ruošiasi būti atrakinti.

Ar įtraukia populiariosios pramogos – „Eurovizija“, krepšinio, futbolo, dailiojo čiuožimo čempionatai, serialai, šokių, dainų projektai, kelionės pažintiniais takais, bėgiojimas ar pan.?

Masiškiausia silpnybė — krepšinis. Jį profesionaliai žaidžiau paauglystėje, bet sekėsi neperspektyviai, todėl toliau save realizuoju projektuodamas neišpildytas galimybes į prakaituotus vyrus, kurie entuziastingai mėto sviedinį. Pats labiausiai sportuoti mėgstu bėgimą — kaskart jaučiuosi dieviškai ir kaskart savęs klausiu to paties: “kodėl tu nebėgi dažniau?” 

Dažnai feisbuke aprašote patirtis restoranuose. O ar mėgstate gaminti maistą pats? Koks jūsų firminis patiekalas?

Gaminti mėgstu, bet gaminu vidutiniškai, nes man sunku susikaupti į receptą. Vis slysteli ranka ką nors prikurti. Ar sutraktuoti taisykles kaip patarimą, bet ne griežtą įsakymą. Šiuo metu firminis patiekalas — bananų fritata, jį gaminti padeda mano trimetė. Galite numanyti šio recepto sofistikuotumą.

Ar norėtumėte sėdėti šalia savęs per vakarienę?

Labai nenorėčiau. Tai reikštų, kad prasidėjo baugus šizofrenėjimo procesas. Tačiau šis klausimas slepia kitą — ar bijau savęs, ar galiu su savimi leisti laiką? Tuomet, taip — aš su savimi visai gerai sutariu.

Jau kelerius metus metų pabaigoje sudarote savo filmų, knygų, restoranų, muzikos topą. O ką kasmet pasižadate sau?

Kasmet pažadu tą patį: nustoti tikėtis neaprėpiamų turtų, nelaukti gausesnių kelionių, neplanuoti debiutinio albumo. Ir vis nepavyksta. Vis tikiuosi, laukiu, planuoju.

Esate nestandartinio mąstymo žmogus, tad norisi paklausti, kaip atrodo, toks standartinis dalykas kaip, pavyzdžiui, jūsų Kalėdų eglutė?

Vienuoliką mėnesių ji yra įsivaizduojama, po ja kasdien gyvenimas padeda naujų rūpesčių, o gruodį materializuojasi įprastu formatu ir Kalėdų senis man atneša to, ko prašiau žmonos. Žinoma, jei tais metais buvau geras.

Dešimtą tėvystės dieną feisbuke paskelbėte, kad jus ištiko vaikas ir kad per kelias dienas pavirtote tuo, kam nepavydėjote, užjautėte ir juokėtės – fotografuojančiu kiekvieną atodūsį, tikinčiu, kad jūsų vaikas gražiausias ir intelektualiausias. Prabėgo trys metai, kaip tėvystę išgyvenate dabar? Kas jums svarbiausia auginant vaiką? Kokias vertybes norėtumėte įskiepyti?

Prieš vaikui gimstant savo galvoje siekiau tapti tuo idealiu, knygose apdainuotu tėčiu. Dabar ambicijų kartelė nuleista, realybė, velnias, daug sunkesnė. Labai norėčiau išmokyti dukrą nedaryti kompromiso tarp jos savasties ir ko iš jos reikalaus aplinka ir pasaulis. Nieko gero iš to nebūna. Man pasisekė, aš savęs turiu gana daug. Kitiems pasisekė mažiau. Ir tai dažnai yra kertinis faktorius, lemiantis kaip gali pakelti gyvenimą.

Buvote nominuotas „Sidabrinei gervei“, jūsų reklamos agentūra pelnė daugybę apdovanojimų Lietuvoje, o kuruojami kolegos parsivežė „Jaunųjų liūtų“ apdovanojimą iš „Kanų liūtų”. Be to jūs dar ir grojate, leidžiate knygas, dėstote, dalijatės rekomendacijomis socialiniuose tinkluose, auginate dukrą. Kokioje srityje ir koks apdovanojimas yra ar būtų brangiausias?

Mano kartelė žema — Nobelis, Oskaras, Pulitzeris. Imčiau bet kurį. Apdovanojimą laimėjus smagiausia vietoj padėkos dievui ir agentui ištarti “Nereikėjo”.

Viename interviu kalbėdamas apie verslų kūrimą su partneriu, sakėte „Buvome ir tebesame bebaimiai, nes kas blogiausio gali nutikti, jei nepavyks?“ Ar visada turėjote tiek vidinės drąsos? Iš kur ji? Negi niekada nekamavo baimė „o ką žmonės pagalvos?“ arba stresas?

Visada kamavo. Su baimėmis reikia elgtis nuožmiai ir jas atakuoti. Kadaise bijojau kalbėti didesnei grupei žmonių, tad ėmiau tyčia siūlytis pristatinėti idėjas, koncepcijas, atradimus. Persilaužiau. Pernai kalbėjau 15 000 ir likau gyvas. Nereiškia, kad darau tą gerai. Bet užtai nebebijau.

Esate vilnietis nuo gimimo. Kas Vilniuje jums gražiausia, jaukiausia? Kaip vertinate miesto pokyčius?

Man labai simpatiškas Vilniaus neypatingumas, ergonomiškumas ir pažįstamumas. Aš su juo visiškai susigyvenęs ir jam nebepriekaištauju.  

Ant vieno iš jūsų leisto žurnalo „Pravda“ viršelio yra frazė „Niekas nėra rimtas septyniolikos“. Koks pats buvote tokio amžiaus?

Tada nebuvau ir dabar nesu perdėm rimtas. Man surauktakakčiai (toks nuolat rimtų žmonių tipas) truputį juokingi. Tiesa, tuomet rimtumo daugėjo, nes artėjo baigiamieji ir reikėjo, pagaliau, susiimti. Septyniolikos buvau tik per žingsnį nuo savo žinojimo piko. Taip man atrodė. Mažai kuo abejojau. Vėliau viskas ėmė darytis mažiau aišku ir konkretu. Suvokimą, kad, kuomet giliniesi, viskas sudėtingėja, mažėja šviesotamsos, daugėja atspalvių, laikau gan dideliu pasiekimu, palyginus su savo paauglyste.

Sakote, kad knygą „Černobylio malda“ skolinotės iš bibliotekos, rašote į popierinę užrašinę, kai kuriuos tekstus skaitote ne kompiuterio ar telefono ekrane, o atspausdintus. Jeigu galėtumėte, į kokį laikmetį keliautumėte ir kodėl?

Nesikelčiau negavęs pažado, kad grįšiu sveikas. Jei galėčiau įkišti galvą trumpam, norėčiau atsidurti kinematografo idealizuotose vietose: Leone vesternų Amerikoje, stilizuotuose Hitchcocko 50-uosiuose, dekadensiškoje 60-ųjų Fellinio Romoje, romantiškai nusiteikusiame Alleno Niujorke 70-aisiais. 

Interviu patalpintas ir čia.

komentaras apie “Interviu LRT apie kūrybiškumą, kuklumą ir dukrai diegiamas vertybes

TURI LAIKO? PAKOMENTUOK